BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Cabo dar Roco - Sintra

Kaip gyvenime dažniausiai būna, po ko nors labai gero, seka kas nors labai blogo. Ir atvirkščiai.

Tad po geros dienos Setubalo regione, sekė, švelniai tariant, šūdina kelionė į Sintrą.

Kad kažkas ne taip, supratau jau iš vakaro, kai mūsų brangus Luis pasakė, kad jis labai sorry, bet jis negalės rytoj mūsų nutempti į Cabo da Roca ir Sintrą, nes kažkas ten pas jį nutiko. Nepaisant to, jis man greitakalbe išbėrė lankytinų vietų sąrašą ir maždaug nupasakojo kaip ten nusigaut. Aiškiau nepasidarė. Internetas nieko gero irgi neparodė. Teko pasikliaut intuicija ir žemėlapiu, kuris, kaip aiškėjo ne ką vertas besigaudant portugalijos šunkelių labirintuose. Atsimindamas kaip tie keliai atrodo, dėl viso pikto perklausiau Luis ar ten, kur anas mum sako važiuot, mes pravažiuosim su autobusu. Tas mane patikino, kad “no problems” nes ten kursuoja autobusai iš Lisabonos į Sintrą.

Taigi, rytas, susipakuojam smulkius daiktus, ropščiamės į autobusą ir vadinasi, važiuosim. Nuotaikos buvau labai ne kokios, matyt jaučiau, kad kažkas bus ne taip. Pirmas objektas, kurį pasisekė tiesiog neįtikėtinai lengvai rasti, buvo Boca da Inferno, pakankamai įdomus gamtos kūrinys. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nieko čia blatno, bet kaip pasakoja vietiniai ir aplinkiniai tai yra savotiškas muzikinis gamtos šedevras.

Tam tikru metų laiku, toje vietoje būna itin gausūs potvyniai bet atoslūgiai, stiprus vėjas ir kitos gamtos išdaigos. Vanduo šioje vietoje pakyla, o itin stiprus vėjas prasinešdamas pro šią kiaurymę sukelia “švilpuko” efektą. Vietiniai sako, kad garsas girdimas už kelių kilometrų. Nežinau, negirdėjom.

Pasigrožėję leidomės prie vieno pagrindinių kelionės tikslų - Cabo da Roca - labiausiai į vakarus Europoje nutolusio geografinio taško.

Jei kam įdomios koordinatės ir jos ką nors sako:

Platuma - 38' 47' Šiaurė

Ilguma - 9' 30' Vakarai

140 m virš jūros lygio.

Pakabaruoti kojomis virš Europos krašto buvo pakankamai smagu.

Beje, labiausiai susižavėję šia vieta, čia pat gali už 10 EUR įsigyti sertifikatą, patvirtinantį, kad anys čia buvo.

“Atsižymėje” ant Europos pakampės patraukėme link Sintros. Trumpam stabtelėjom Luiso išgirtame papūdymyje, kurį jis apibūdino kaip geriausią Portugalijoje ir vieną iš nedaugelio, kur būna tokios bangos, kad ten treniruojasi banglentinininkai. Nu pliažas, kaip pliažas, man labiau patiko šalia buvęs viešbutukas.

Pakeliui bandėme užsukti į kokį tais vienuolyną, kur gyvena atsiskyrėliai ir viską ką jie turi yra padarę savo rankom, be jokios elektros ir t.t. Deja, paaiškėjo, kad įleidžia tik grupes po 10 ir kelionė po vienuolyną trunką 1 valandą. Neturėjom tiek laiko, norėjom nulėkt į Sintrą. Nulėkėm. Artėjant link Sintros keliai prasidėjo visai ne kokie ir mūsų dviaukščiui autobusui darėsi vis sunkiau brautis sušiktais serpantinais. Kol finale užstrigom visiškai. Ir užstrigom ne šiaip sau, o autobusas ganėtinai įdomiai pasviro į vieną pusę ir tas vaizdas, kurį mačiau pro savo langą iš antro jo aukšto, man didelių simpatijų nekėlė. Po teisybei nekėlė niekam, nes atsirado nedidelis šansas į Sintrą nenuvažiuot, o nuriedėt.

Luisas buvo teisus, teigdamas, kad ten važiuoja autobusai - maži, vienaukščiai ir siauri. Taigi, maždaug porai valandų visiškai užtvėrem eismą į Sintrą, pas mus sulėkė visos arti esančios gelbėjimo tarnybos, kad mus iš ten vaduot. Vadavo ilgai ir nuobodžiai, vairtuotojai keikė mane, Sintra, policiją, autobusą ir viską, kas buvo aplink. Vos tik išsivadavom - nauja kliūtis - virš kelio kabanti stora šaka, pro kurią niekaip netelpam. Iškraustėm visus lauk ir pėsčiom patraukėm serpantinais link Sintros. Nežinau kaip ten baigėsi, bet po valandos mes mindėms Sintros gatves, o vietoj 4 planuotų valandų teturėjom vieną… Keista, bet niekas nesiskundė, visi džiaugėsi, kad liko gyvi ir sveiki :)

Sintra - buvusi karalių vasaro rezidencija, turinti gražią pilį (pasakojo žmonės…), siauras gatveles ir … dideles kainas. Nežinau kodėl, bet kainos čia vos ne dvigubai užkeltos ir viskas siaubingai brangu. Gatvelės nugultos pensijinio amžiaus turistų, kurie nesiparindami ploja šimtus eurų už kažkokį šūdiną suvenyrą.

Po teisybei, nebuvo laiko ganytis po Sintrą, spėjom vos užkąst dienos davinį, pailsint kojas Sintros aikštėje ir štai atsibogino mūsų autobusas, su siaubingai “laimingais” vairuotojais.

Kaip paaiškėjo po kurio laiko:

1) Tai buvo labiausiai vaikiščiam patikusi diena. Nes “buvo labai baisu, o po to labai faina”.

2) Vairuotojai iki šių dienų pasakoja apie mūsų legendinį vojažą į Sintrą.

Rodyk draugams

Komentarai (1)

  1. "Taigi, maždaug porai valandų visiškai užtvėrem eismą į Sintrą, pas mus sulėkė visos arti esančios gelbėjimo tarnybos, kad mus iš ten vaduot." - sounds like fun :)

Rašyti komentarą