BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Strasbūras

Nežinau ar todėl, kad į Strasbūrą avykau po gyvenimu pulsuojančios Barselonas ar dėl to, kad skorpionas buvo marso ženkle, bet šį miestą, asmeniškai, apibūdinčiau vienu žodžiu - nūūūūūūūūūūdnas.

Taip - Strasbūras geoopolitiškai vienas svarbiausių miestų Europoje.
Taip - Strasbūras sutvarkytas iščiustytas iki negaliu

Taip - Strasbūras turi simpatišką senamiestį.

Tų “Taip”, turbūt dar daug yra, ko aš nežinau, bet nepaisant visų jų, man miestas dvelkė naftalinu. Visų pirma, man buvo ganėtinai gaila jaunosios publikos dalies, kurie mūsų runkelių šalyje matyt prisiklausė visokių gandų apie tai, kad “O.. Strasbūras… Nu ten gi, šitie… Nu Europos teismas kur…” ir t.t. Krūto ten nieko nėra, kainos +20% nei visoje Prancūzijoje, gatvėmis zuja minios pensininkų. Vienas, tikrai prikolnas dalykas, tai upė, kurios pavadinimas yra Ill. Jeigu šrifte, kuriuo parašytas pavadinimas, neišskiriama kaip nors I didžioji, tai pavadinimas atrodo: ||| :)

Beje, patys pakalbinti Strasburgiečiai, didžiausia savo miesto įžymybe laiko va ką:

Katedra vienžo, įžymi tuo, kad turi tik vieną bokštą (antrą tiesiog pamiršo pastatyt. Rimtai) ir kažkokiu ten momentu, tai buvo aukščiausias pastatas pasaulyje.

Viskas. Tikrai, nežinau ką dar galėčiau papasakot išskirtinio apie šį miestą. Lyonas kicks ass palyginant su šituo pensininkų rojumi (gal kai man bus 60 metų, man ten irgi bus gerai). O šiame nebrandžiame amžiuje Strasbūras man buvo visiškas FAIL :)

Beje, nakvynę turėjome “formulės” tipo motelyje, kur visiem sumigus, pradėjo lakstyt idiotas komendantas, daužyt visiem į duris ir rėkaut, kad netriušmautumėm. Visiškas freakas, matyt tikras Strasburgietis. Kita diena buvo paskutinė kelionėje - į Varšuvą ir namo.

Rodyk draugams

Barselona


Barselona – miestas monstras,
kuriame, norint jį gerai pažinti reiktų praleisti ne dieną ar dvi, o turbūt
pusę savo gyvenimo. Ar Barselona yra gerai? O taip. Bet tai tik įspūdis ir
kiekvienas tai turi patirti savo paties kailiu, nes pasakot, kas yra Barsa –
viena, o pamatyti savo akim kita.

                      Miestas
iš tiesų monstras ir aš čia nepagražinu. Važiavom mes per jį ilgai ir visur
buvo visokie Barselonos priemiesčiai, priemiesčiukai, valsčiai ir dar ten
kažkas. Nežinau kodėl, bet jis man pasirodė net didesnis už Madridą (Baselona –
2 pagal dydį miestas Ispanijoje), o Barsoje ir jos primiesčiuose gyvena šiek
tiek daugiau nei 1,6 mln gyventojų, kurie visi save išdidžiai vadina
Katalonais. Beje, jei kada būsite tame regione, pasistenkite vartoti tokius
išsireiškimus kaip „ši šalies dalis“, „šis miestas“, bet jokiu būdu ne
Katalonija ar Ispanija, t.y neįvardinkite tiksliai, nes nežinia su kurios pusės
atstovu kalbate. O reaguoja jie į tai labai jautriai, patikėkite.

                      Pats
Barselonoje koją iškėliau anksti ryte, gal kokią 8-9, bet miestas jau buvo
sklidinas turistų, kurių čia suvažiuoja turbūt dar 1,6 mln per dieną. Susiekimas
Barselonoje geras – yra metro, tramvajai, bet vis dėlto smagiausia – pėstute. Ne
tik todėl, kad galima nusisukti sprandą, besižvalgant į šalis, bet ir todėl,
kad Barselonoje neraliai daug žalios erdvės. Vien pačiame mieste yra niolika
parkų, kuriuos aplankyt turbūt ir per savaitę neįmanoma. Nekalbant jau apie
tai, kad pati Barselona stūkso Montjuič kalno papėdeje, kuris yra vienas
didelis parkas. Gaila, bet ant pastarojo taip ir nepavyko užkopti – pritrūkau laiko.

                      Vienos
dienos pasibastymą po Barseloną pradėjau nuo turbūt labiausiai turistų lankomos
atrakcijos – Familia Sagrada.

 

Nežinau kodėl, bet ji man labai priminė Onos bažnyčią. Beje,
pastatas įdomus, nėr ką sakyt, be to, vietiniai gidai porina legendas, kad jį
suprojektavęs Antoni Gaudi mirė nebaigęs jos statyti, o jo darbus perėmę
architektai nesugeba jos pastatyt pagal jo brėžinius. Vai, vai, žiū tik kokios
atominės bombos nepastatykit. Beje, apie Gaudi, kur beeisite, Jums visur
vaidenis ši pavardė Barselonoje – tai jis tą padarė, tai jis čia kažką
prilipdė, toks vaizdas, kad Gaudi perstatė visą Barseloną iš esmės.

 

Pasigrožėję Antoni Gaudi nebaigtais darbais, pro Triumfo
arką patraukėme į vieną artimesniu, bevek Barselona centre esančių parkų - Parc de la Ciutadella.


Gražu ir smagu
neišpasakytai. Jau vien kaip ten viskas iščiustinta ir kaip išdailintas – tai tiesiog
šedevras. O labiausiai patiko du fintai:

1)     
Viduryje
parko toks mini ežeriukas tyvuliuoja, su mini salikėm. Šalia valteles nuomuoja
už eurą ar du. Imi valtelę, alaus, plauki į salelę ir sau ramiai relaksiniesi. Na
ir kas, kad visi į tave kaip į Robinzoną Kruzą žiūri, bet už tai smagu
.


2)      Stovi ten tokie kioskeliai, kurie alų
pardavinėja. Ne šiaip sau, o iš bokalų stiklinių. Ir ne iš šiaip iš bokalų, bet
iš ledu apšaldytų ir pila ne šiaip sau ką, o Estrella Damn alų. Prisipažinsiu,
gerti skanų alų iš ledu apšalusio bokalo, prie 35+ C
yra kažkas visiškai stogą
nuraunančiai nerealaus.

 

Parkai parkais, bet
metas traukti toliau – prasukom į pakrantę pasimojuoti pirštais su Kolumbu,
kuris rodo iš kur pasaulyje kyla visas blogis.


Be visų atrakcijų, Barselona dar
turi kuo geriausius paplūdimius, kurie beje, dar ir švarūs pakankamai. Žmonių
ten belekiek, ypač tokią karštą dieną, kaip kad buvom mes. Beje, mums
siaubingai nepsisekė, kad buvome ten pirmadienį ir nedirbo vienas (girdėjau
žmonės kalba) iš mano labiausiai norėtų aplankyti objektų – Didysis Barselonas
Akvariumas. Nieko, bus proga grįžt. Nuo Kolumbo, keli šimtai metrų gilyn į
miestą, prasideda dar viena „a-must-see“ vieta – Ramblas. Tai tokia plati, bet
ne itin ilga gatvė, kurioje nuolatos vyksta visokie pasirodymai, pilna
fokusininkų, akrobatų, mimų ir dar bala žino ko.


Kitas Ramblas
akcentas – kainos. Neturi laisvų 40-50 Eurų? Sorry, kavinėje nepasėdėsi ir net
bokalo alaus neišgersi. Kai paklausėmė kodėl čia tokios kainos, padavėjas
išsproginęs akis išpyškino: „- Jūs ką… Čia gi Ramblas!“. Ok, Ramblas, tai Ramblas.
Beje, kažkur viduryje Ramblo, yar paslėptas turgelis (sako irgi Gaudi
projektuotas), kuriame parduoda šviežias daržoves ir vaisius. Užtikrinu – ten tikrai
galima rasti tikrų skanių bananų, apelsinų, mandarinų ir t.t. O ne tų pašarinių
atliekų, kuriuos gauname Lietuvoje. Praėję Ramblą supratom, kad nusikalėm kaip
šunes, visgi sukorėm nemažą gabalą kelio, o dar ir saulutę šonus spirgino. Keletą
valandų su kolega praleidome su šalto alaus skardinėmis vienoje iš Barselonas
aikščiu, patogiai įsitaisę ant žolyčių. Ir fak ju Zuokai, policija ten dėl
alaus gėrimo ne tai, kad nieko nesako, bet ir mandagiai parodo kur tulikas.


Atėjus vakarui
suginėm visus į autobusą ir pajudėjom arčiau Lietuvos – links Strasbūro,
miesto, apie kurį nelabai yra ką pasakyt, bet pabandysiu kitame įraše.

Rodyk draugams

Cabo dar Roco - Sintra

Kaip gyvenime dažniausiai būna, po ko nors labai gero, seka kas nors labai blogo. Ir atvirkščiai.

Tad po geros dienos Setubalo regione, sekė, švelniai tariant, šūdina kelionė į Sintrą.

Kad kažkas ne taip, supratau jau iš vakaro, kai mūsų brangus Luis pasakė, kad jis labai sorry, bet jis negalės rytoj mūsų nutempti į Cabo da Roca ir Sintrą, nes kažkas ten pas jį nutiko. Nepaisant to, jis man greitakalbe išbėrė lankytinų vietų sąrašą ir maždaug nupasakojo kaip ten nusigaut. Aiškiau nepasidarė. Internetas nieko gero irgi neparodė. Teko pasikliaut intuicija ir žemėlapiu, kuris, kaip aiškėjo ne ką vertas besigaudant portugalijos šunkelių labirintuose. Atsimindamas kaip tie keliai atrodo, dėl viso pikto perklausiau Luis ar ten, kur anas mum sako važiuot, mes pravažiuosim su autobusu. Tas mane patikino, kad “no problems” nes ten kursuoja autobusai iš Lisabonos į Sintrą.

Taigi, rytas, susipakuojam smulkius daiktus, ropščiamės į autobusą ir vadinasi, važiuosim. Nuotaikos buvau labai ne kokios, matyt jaučiau, kad kažkas bus ne taip. Pirmas objektas, kurį pasisekė tiesiog neįtikėtinai lengvai rasti, buvo Boca da Inferno, pakankamai įdomus gamtos kūrinys. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nieko čia blatno, bet kaip pasakoja vietiniai ir aplinkiniai tai yra savotiškas muzikinis gamtos šedevras.

Tam tikru metų laiku, toje vietoje būna itin gausūs potvyniai bet atoslūgiai, stiprus vėjas ir kitos gamtos išdaigos. Vanduo šioje vietoje pakyla, o itin stiprus vėjas prasinešdamas pro šią kiaurymę sukelia “švilpuko” efektą. Vietiniai sako, kad garsas girdimas už kelių kilometrų. Nežinau, negirdėjom.

Pasigrožėję leidomės prie vieno pagrindinių kelionės tikslų - Cabo da Roca - labiausiai į vakarus Europoje nutolusio geografinio taško.

Jei kam įdomios koordinatės ir jos ką nors sako:

Platuma - 38' 47' Šiaurė

Ilguma - 9' 30' Vakarai

140 m virš jūros lygio.

Pakabaruoti kojomis virš Europos krašto buvo pakankamai smagu.

Beje, labiausiai susižavėję šia vieta, čia pat gali už 10 EUR įsigyti sertifikatą, patvirtinantį, kad anys čia buvo.

“Atsižymėje” ant Europos pakampės patraukėme link Sintros. Trumpam stabtelėjom Luiso išgirtame papūdymyje, kurį jis apibūdino kaip geriausią Portugalijoje ir vieną iš nedaugelio, kur būna tokios bangos, kad ten treniruojasi banglentinininkai. Nu pliažas, kaip pliažas, man labiau patiko šalia buvęs viešbutukas.

Pakeliui bandėme užsukti į kokį tais vienuolyną, kur gyvena atsiskyrėliai ir viską ką jie turi yra padarę savo rankom, be jokios elektros ir t.t. Deja, paaiškėjo, kad įleidžia tik grupes po 10 ir kelionė po vienuolyną trunką 1 valandą. Neturėjom tiek laiko, norėjom nulėkt į Sintrą. Nulėkėm. Artėjant link Sintros keliai prasidėjo visai ne kokie ir mūsų dviaukščiui autobusui darėsi vis sunkiau brautis sušiktais serpantinais. Kol finale užstrigom visiškai. Ir užstrigom ne šiaip sau, o autobusas ganėtinai įdomiai pasviro į vieną pusę ir tas vaizdas, kurį mačiau pro savo langą iš antro jo aukšto, man didelių simpatijų nekėlė. Po teisybei nekėlė niekam, nes atsirado nedidelis šansas į Sintrą nenuvažiuot, o nuriedėt.

Luisas buvo teisus, teigdamas, kad ten važiuoja autobusai - maži, vienaukščiai ir siauri. Taigi, maždaug porai valandų visiškai užtvėrem eismą į Sintrą, pas mus sulėkė visos arti esančios gelbėjimo tarnybos, kad mus iš ten vaduot. Vadavo ilgai ir nuobodžiai, vairtuotojai keikė mane, Sintra, policiją, autobusą ir viską, kas buvo aplink. Vos tik išsivadavom - nauja kliūtis - virš kelio kabanti stora šaka, pro kurią niekaip netelpam. Iškraustėm visus lauk ir pėsčiom patraukėm serpantinais link Sintros. Nežinau kaip ten baigėsi, bet po valandos mes mindėms Sintros gatves, o vietoj 4 planuotų valandų teturėjom vieną… Keista, bet niekas nesiskundė, visi džiaugėsi, kad liko gyvi ir sveiki :)

Sintra - buvusi karalių vasaro rezidencija, turinti gražią pilį (pasakojo žmonės…), siauras gatveles ir … dideles kainas. Nežinau kodėl, bet kainos čia vos ne dvigubai užkeltos ir viskas siaubingai brangu. Gatvelės nugultos pensijinio amžiaus turistų, kurie nesiparindami ploja šimtus eurų už kažkokį šūdiną suvenyrą.

Po teisybei, nebuvo laiko ganytis po Sintrą, spėjom vos užkąst dienos davinį, pailsint kojas Sintros aikštėje ir štai atsibogino mūsų autobusas, su siaubingai “laimingais” vairuotojais.

Kaip paaiškėjo po kurio laiko:

1) Tai buvo labiausiai vaikiščiam patikusi diena. Nes “buvo labai baisu, o po to labai faina”.

2) Vairuotojai iki šių dienų pasakoja apie mūsų legendinį vojažą į Sintrą.

Rodyk draugams

Sesimbra - Setubal

Įkvėptas mano brangių draugų pavyzdžio sugalvojau, kad reik užpildyt savo kelionių blogą, kurį buvau užmetęs dėl subjektyvių priežasčių.

So, jeigu tęsiant pasakojimą, tai reikia tęsti nuo tos vietos, kad po Fado ir kitų kultūrinių pramogų dienos, sekė labai puiki ir nuostabi diena. Bent jau mant tai tiksliai. O puiki ji buvo todėl, kad:

1) Visą dieną badziojomės po įstabaus grožio Sesimbros apylinkes link Setubal.

2) Man nereikėjo nieko daryt, nes turėjom vietinį gidą. Na nevisai gidą, tiesiog stovyklos šeiminkas Luis mielai sutiko mum aprodyti tenykščias grožybes.

Dabar visų vietovių pavadinimų tiksliai neatmenu, nes jos ten ištisai keitė viena kitą, bet savo maršrutą pradėjome šiek tiek į rytus nuo Sesimbros ir ačiū dievui, kad turėjom vietinį žmogų, kuris mus tampė visiškai noneiminiais keliukais ir, kad ir kokį krūtą atlasą aš buvau nukovęs, nieko anas man nepadėjo orientuotis kas čia ir kaip čia. Pirma stotelė buvo prie senos rančos, kuri atrodė kaip nukritus tiesiai iš filmų apie meksikiečius.

Tiesiai už šio grožio mus pasitiko įdomumus žadantis užrašas:

Ir ne be reikalo. Išlindom mes tiesiai į vaizdelį su atlanto vandenynu ir įstabaus grožio pakrante.

O dėl vėjo tai ten menkas bajeris. Vėjo gūsiai kala kaip už tėvynę ir iš tiesų žioplesnį žmogelį gali nuleist žemyn, paskaičiuoti akmenukų Atlanto dugne.

Pasibadziojom, pasipaveikslavom ir patraukėm link Setubalo. Visa pakrantė nuo Sesimbros link Setubalo yra įlanka, kuri dar susikaldžiusi į krūvą mažyčių įlankėlių. Įdomiausia tai, kad kiekviena tų įlankėlių turi kažką savito ir nėra labai vienodos. Vėl gi, ačiū reik sakyt Luis, kuris mus patampė tokiais keliukais, kur teko daug ropot pėsčiom, nes autobusas nepravažiavo. Čia jau pasireiškė gerb Luis minusai - nuropojus iki įlankos apačios, spėjom vos įmerkti kojas į vandenį ir bėgte atgal - laikas tirpo kaip sviestas ant saulės, o anas su laiku truputį apsiskaičiavo (mat gi mum būtinai iki vakarienės reikėjo grįžt, dammit). Dar ką verta paminėt, kad kelias nuo Sesimbros iki Setubalo vingiuoja taip mano mėgiamais serpantinais, o sėdint antrame autobuso aukšte tam tikrais momentais galima patirti labai įdomių pojūčių :)

Pasilinksminę serpantinuose atvykome į Setubalo regioną. Nieko ten šiaip tai stebuklingo, toks pats miestelis kaip ir dauguma vidutinio dydžio Ispanijos ar Portugalijos miestelių. Gal kiek žalesnis ir gražiau sutvarkytas, bet šiaip: fontanai, pora senobinių piliūkščių, palmės, siesta :)

Už ka labiausiai užrespektinau Setubal'ą, tai, kad jame radome krūvas vyno parduotuvių, kurios buvo ne tik labai skoningai įrengtos, bet prekiavo pigiu ir puikiu (kaip vėliau paaiškėjo) vynu. Žinoma, buvo ten ir vynelio už kelis tūkstančius, bet prie tokių aš nė arčiau nėjau, kad nesudaužyt ten ko nors :) Su kolega prisipirkom vynelio, tarp kurio ir 1977 metų kažkokio marmalo, tipo lauktuvėm. Kaip praktika parodė vėliau, iš tų lauktuvių niekas negrįžo į Lietuvą - vynas (kurio aš šiaip nemėgstu) buvo neišpasakytai skanus, lengvas ir tonizuojantis :)
Beje vynelio kainos, jei kam įdomu: standartinis noneiminis - 1-3 EUR, 1977 metų - 6 EUR :)

Rodyk draugams

Lisabona II

Yo :)


Kadangi dalyvausiu blogas.lt konferencijoje, tai pagalvojau, kad būtų visiška laža ta proga neatnaujinti blogo, ką šiaip reikėjo jau senai padaryt. Bo dar nebaigiau blevyzgų apie Portugaliją, o jau spėjau pusę kito svieto aplakstyt.


So, paskutinį kartą pravedžiau virtualią pažintinę programą apie Lisaboną, o dabar pereisiu prie linksmesnės dalies - pramoginės. Lisabona aplamai yra ganėtinai margas ir linksmas miestas (čia dėl to Vilniečius Portugalais vadina? :D) ir norintiems pasitusinti ten tikrai yra kur. Pradedant klubais, kurių ten apstu (tiesa visi atsidaro anksčiausiai nuo 21.00) ir baigiants fiestom kurios vyksta tiesiog gatvėse. Mums pasitaikė ten pabūti ganėtinai dėkingu metu - vyko pasaulio futbolo čempionatas, tad progų linksmybėms nestigo. Dar viena, išskirtinė pramoga, kuri verta aptarimo - Fado. Nuo pastarosios matyt ir reikėtų pradėti.


Nuo pat atvykimo į Lisaboną pradžios buvo knisamas protas, kad visiem būtinai reikia pamatyti Fado. Fado - tipo nacionalinis Portugalų kultūros pasididžiavimas, o jei tiksliau tai daina (sakyčiau greičiau rauda) atliekama vokalistės ir jai pritariama gitarom. Dainose atsispindi liūdesys ir skausmas, meilė ir išsiskyrimas, na mol heartbreak'ai kažkokie. Valdžia kažkur pramušė Fado vakarą, įgrūdo man į dantis koordinates, o aš kadangi kartais skiriu kairę nuo dešinės sugebėjau visus nutįsti į tą Fado vakarėlį. Kaštavo tas džiaugsmas keliasdešimt eurų nuo galvos, tiksliai neatsimenu kiek, bet žinant kad mano vyno ir alaus atsargos buvo “na ishode” pinigų buvo gaila kaip tevynės. Dabar dėmesio, jeigu kas nors ever sugalvosite eiti į Fado - think twice. Visų pirma, kaip paaiškėjo vėliau, klausantis Fado labai svarbu suprasti tekstą :D Visų antra, Lisabonoje pilna tų Fado kabakų, bet lygis jų skiriasi stipriai: mums teko toks per vidurį, bet sužavėti ten atliekamais kūriniais nelabai likome. Vienžo, vakaras buvo ganėtinai fucked up, bet ką padarysi, gyvenimas ne vien rožėm klotas. Bet Lisabona vakare labai graži :)



O čia mano aukščiau minėtas Fado:




 


Nusivylimą Fado sukompensavo kita diena ar tai dar kita… Nepamientam :).  Nutiko taip, kad vaikigaliai pradėjo klykaut, kad skubos būdu nori apsipirkti, ko pasekoje visi optam buvo išgabenti į vietinį “akropolį”, kurio maštabai buvo ganėtinai įspūdingi. Kadangi, man apsipirkimas rūpėjo mažiausiai, paleidę vaikus leisti tėvų babkių, su kolega nukulniavom pažiūrėti futbolo. Iš pradžių paniką sukėlė tai, kad tam super markete beveik nebuvo kabakų, o jei kokie ir buvo, tai buvo zabiti iki negaliu ir ten vietos padėt subinę ir uodas būtų sunkiai radęs. Intuicija man liepė sekti paskui fig-žino-kur plaukiančią geltonai-žalią (Brazilų spalvos) masę. Ir netikėtai pataikėm tiesiai į dešimtuką - besivilkdami paskui Brazilus atsidūrėme savotiškoje alėjoje, kuri visa susidėjo vien iš sporto kabakų ir … kokių 3000 brazilų :)


Ir čia mes savom akim pamatėm, kas yra braziliška FIESTA (Brazilai laimėjo 3:0 atrodo…). Net nežinau kaip tą aprašyti… Tarkim futbolas trunka 90 minučių + 20 minučių petrauka ir pridėtas laikas + pergalės šventimas. Nors mes turėjome nedaug laiko, nuo pat mūsų įžengimo į tą alėja mes papuolėme į totaliai pamišusią ir beprotiškai teigiamai nusiteikusią minią žmonių, kurie tusinasi ir nenustygsta vietoje nuo rungtynių pradžios iki … ryto, turbūt… Nesvarbu kiek tau metų, nesvarbu kokios tu lyties, politinių pažiūrų, rasės ar dar ko nors - tu tampi dalimi šėlstančios minios, kurios nuotaikai atsispirti neįmanoma. Mėgčiau tą vietą pasileist ant repeat'o :)



O čia kuklus momentas, prisėdus išgerti aliuko:




Šiaip gal ir gerai, kad pasitusint su Brazilais turėjom nedaug laiko - velnią mes iš ten būtume grįžę :D


Ok, tiek šiam kartui, pažadu savo blogą updeitinti dažniau. Jei kam įdomu :)

Rodyk draugams

Lisabona I

Lisabonkė, kaip pasakytų R.Kazlas.


Nežinau kaip kam, bet man šis miestas ypatingo žavesio ir šiltų prisminimų nesukėlė. Insitaisęs jis ant Težo upės kranto ir pirmą kartą atvykusieji iš Europos pusės pirmiausiai pamato milžinišką Jėzaus skulptūrą ir ilgiausius bei didžiausius tiltus Europoje per Težą. Dėl tos skulptūros tai vargo turėjau, bo kadangi buvau mister wise guy, buvau aktyviai kamintinėjamas xulia ana čia ir panašiai. Teko ant smūgio sukurpti basnią apie tai, kad mol čia Rio De Ženeiro ir Lisabonos draugystės vardan vietiniai brazilai nulipdė. Alia kaip po to paaiškėjo, nedaug klydau.



Lisabonoje labiausiai čiulpiantis dalykas yra eismas ir kamščiai, jei atvirai. Susidarė toks vaizdas, kad ten gatvė yra viena, na gal maksimum dvi. Ir priešingas eismo juostas skiria tramvajų (ar tai traukinių) linija. Tai jei jau nepasukai kur reikia - važiuot tenka aplink visą miestą, kuris tiksliai ne iš mažiausių mano matytų.


So, kadangi buvau susidaręs šiokią tokią išvykos programėlę, pirmiausiai nutempiau visus parodyti Vasco De Gamo bokšto, katras atseit baisiai gražus.



Na gal ir nieko, bet:



  1. Į aną reikia žiūrėti naktį, kai jis apšviestas.
  2. Tipo aplink jį turi būti vanduo ir anas turi sudaryti laivo vaizdą. Kadangi mane visos kelionės metu lydėjo neeilinė sėkme, tai ta proga vandes aplink jį nebuvo, nes vyko kokie tais valymo / restauravimo darbai.

Kadangi daugiau įdomių vietų nesugalvojau, tai apėjom kelias viečikes pažymetas žvaigždutėmis turistų žemėlapyje ir papiorli į pati Lisabonos centrą, Avgusta gatvę. Entrance'as į Avgustą pažymėtas Lisabonos Jūros vartai, kurie atrodo ganėtinai įspūdingai. Priešais Jūros vartus - turgaus aikštė.



Nuo pat mūsų įžengimo į šią aikštę prie mūsų pradėjo blatintis vietiniai marokiečiai siūlydami pirkti akinius, o mums mandagiai atsisakius, siūlydavo hašišo. Beje, lengvų narkotikų prekyba ten pradvinuta kaip reikalas, marokiečiai zuja tudy-siudy, kartais tiesiog iškėlę ranką su hašo gabalu šiaušia per Avgustą. O ta Avgusta, tai kažkas kaip Vilniaus pilies g. - brangios kavinės, suvenyrų parduotuvės, įkyrūs gatvės muzikantai ir t.t.t



Ilgai netempę gumos užtiharinom vieną gan nebrangų kabaką ir paleidę vaikus ganytis užsisakėm alaus. Tai buvo mani pirmoji pažintis su šiuo alum:



Bliamba, vienas skaniausių mano ever gertų alų. Atsakau. Kainos ten ganėtinai ok, toks bokalėlis kainavo kažkas apie 1,60 eur, kas mano galvą gan pakeliama net ir tokio vargšo, kaip aš, kišenei. Valgyt ten irgi galima, suėdžiau kokias tai vištienos salotikes už 3,5 eur, ir pakankamai pasisotinau. Vat kas ten tiksliai užknisa, tai gatvės muzikantai. Jų ten dar daugiau nei hašo pardavėjų. Ir mes padarėm lemtingą klaidą - įmetėm eurą kažkuriam iš jų. Finale, aplink mūsų staliukus rikiavosi visas pučiamųjų, mušamųjų ir klavišinių orkestras, pasiruošęs atlikti visas įmanomas simfonijas vien tam, kad išklenčinti iš mūsų paskutines babkes. Supratę, kad po truputį ateina gaidys, susipakavom ir nušliaužėm pažiūrėti kas dar gero Lisabonoje.


O apie tai kitame poste.

Rodyk draugams

Portugalija: Costa da Caparica

Costa da Caparica - mažas miestelis Lisabonos pašonėje. Nors aš buvau šventai įsitikinęs, kad tai koks tai Lisabonos regionas, vietiniai aiškino priešingai. Kadangi atvykome per patį futbolo čempionato įkarštį, visas miestas buvo išsidabinęs futbolo atributika nuo kojų iki namų stogų. Šiaip miestelis ganėtinai ramus ir simpatiškas, nors iš karto į akis krito tai, kad ten dafigą “brazilierro”, kurių, kaip paaiškėjo vėliau, vietiniai portugalai nelabai mėgsta. Aplamai brazilų portugalijoje daugiau negu reikia, kažkas sakė kad gal net 20%. Tai jeigu lietuviai visada visokias blogybes verčia ant lenkų ir rusų, tai portugalai - ant brazilų.


Costa da Caparica įsikūręs ant Atlanto vandenyno kranto, kas automatiškai padaro jį kurortu. Keista, bet mūsų ~50 žmonių grupė pliaže be problemų rasdavome vietos įsikurti. Apsigyvenome jaunimo nakvynės namuose, katruose ne tik duodavo valgyti bet dar buvo baseinas ir teniso kortai, kuriuose su kolega prasižaidėm kaip kokie agasiai ir federeriai. Kitas džiaugsmas buvo mini shopas per gatvę, kuriame buvo visko ko man tik širdis geidė: vyno ir alaus. Beje, tarp to šopo ir mūsų laikinų namų susiradom draugą vardu Barsikas, kuris visgindamas uodegą kasdieną mus pasitikdavo. Su šunim Portugalijoj iš viso neblogai - kiekvienas gyventojas turi jų po vieną ar du. O prie kai kurių didesnių nuosavų namų matėm ir po 4-5… Ir visi tokie alia “vilkšuniai”. Bet visiškai nepiktybiniai. Kol prie jų nelendi :)


Kainos ten buvo ganėtinai ok, vyno 0,7 išeidavo už ~4-5 eur, o alaus galėdavai rasti ir už 30-40 cnt. Aišku 0,33. O štai 1,5 l alaus kaštuodavo 1,5 eur.


Klimatas ten irgi labai įdomus, dieną +27, bet karščio nesijaučia, o naktį atšaldavo iki kokių 16, bet dubakas juodas būdavo. Ta proga aš sugebėjau išnaudoti abi stichijas - peršalti ir perdegti saulėje.


So, tiek apie Costa da Caparica, kur pirmą dieną skyrėm įsikūrimui ir apsižvalgymui.


Atlanto vandenynas



Costa da Caparica pakrantė



Tipiškas portugalo namas - apkaišytas vėliavom ir apipaišytas religinėm freskutėm



Costa da Caparica



Saulėlydis. Nu kuom skiriasi nuo mūsų balos? :)



Tiek šiam kartui. Toliau - pasakojimai apie išvykas po Portugaliją.

Rodyk draugams

Laukinė Ispanija

Taigis, pratęsiu savo pasakojimą apie kelionę į pasaulio kraštą.


Palikę Lyon'a beveik parą važiavome iki Madrido, kur pernakvojom pusėtinuose nakvynės namuose ir net neužsukę į patį miestą (ačiū nekaikuriems piliečiams) per Ispaniją pajudėjom link Portugalijos. Važiavom vėl beveik parą, bet džiaugsmas buvo bent tas, kad pakeliui pasitaikė labai gražūs vaizdai pro autobuso langus ir kai kuriais momentais netgi pamiršdavai, kad važiuoji ta dėže jau kelinta para su gauja pasiutusių jaunuolių.


Pasakoti čia nelabai gal ir yra ką, pateiksiu truputį vaizdų:


Rytas kažkur vidurį Ispanijos



Kopimas į kalnus vietoj rytinės mankštos



Tipiškas ispanijos miestelis: Statula ir kažkas panašaus į gynybinius įtvirtinimus



Rimtas tunelis



Tokiais medeliais nusodinti šimtai hektarų, kiek akys bemato. Nežinau kas čia, bet atrodo įspūdingai


Rodyk draugams

Lyonas

I Lyona atsibeldėme labiau naktį, nei anksti ryte. Kol visi parpė, vairuotuojai ištempė mane lauk ir liepė jiems surasti parkingą autobusui. Dalykas, kaip vėliau paaiškėjo, problematiškas ir jei ne jų neįtikėtini sugebėjai įparkuoti didžiulį griozdą į miniatiūrinę vietą, tai nežinau kiek laiko man būtų tekę trainiotis po miestą. Nors, tiesą pasakius, rytui auštant Lyonas atrodo visai neblogai:



Gatvės beveik tuščios, o kur netuščios - valkiojasi grupelės girtų studentų. Lyonas gi matote, yra labai advanced šalies mokslo centras, kuriame veikia begalė universitetų ir vienu metu mieste gali studijuoti virš 160 000 studikų. Neblogos cementovkės turėtų vykt…


Radę parkingą busui ir palaukę dienos šviesos pakėlėm vaikpalaikius, ištempėm anuos badziotis po miestą. Kadangi aš savo personą tiesiogiai buvau atsakingas už Lyono apžiūrą, tai pirmu reisu nutempiau visus ant Fourvier kalno:



Išsiaiškinę kaip veikia funikulierius ir negavę niekur paėst pusiau pikti, pusiau neišsimiegoję, šiaip ne taip atsidurėme ant Fourvier, kurį vietiniai kažko vadino Vieux Lyon. Ten radome ganėtinai įspūdinga katedrą:



Ant to pačio Fourvier dar turėjo būti krūva muziejų ir kitokių kultūros įstaigų, bet čia paaiškėjo pirmas mano liapsusas. Pasirodo, pirmadieniais niekas ten nedirba, o muziejai vasarą aplamai išeina atostogų ir turistai jų nekaso. Su darbo valandom ten šiaip gan įdomu. Viskas pradėjo veikt kažkur nuo 10 val, bet apie pilnaverčius pusryčius teko tik pasvajoti - visose kavinėse už 5 eurus galėjai išgerti kavos ir suėsti bandelę. Ir tai buvo maksimumas ką gali gauti pusryčiams.


Pasigrožėję Lyono vaizdu:



Nusiropštėme nuo Fourvier ir beaplankydami kiekvieną McDonaldą nupėdinome į kitą mano pažymėtą checkpointą - Le Parc de la Tête d'Or. Pakeliui apžiūrėjome įdomias Lyono vietas:




Ir įvairias miesto puošmenas, už kurias Lyonui tikrai riebus pliusas. Aplamai ten architektūra labai nebloga, gal kiek nepriimtina lietuvio akiai, bet paspoksot į ką yra:



Le Parc de la Tête d'Or - vienas gražiausių parkų visoje Europoje, kuriame veikia botanikos ir zoologijos sodai, saugoma krūvos bedvėstančių gyvrių ir augalų rūšių ir t.t.t Kažkas panašaus į Vilniaus Sereikiškių parko, Kauno Zoologijos sodo bei Palangos botanikos sodo mišinį. Tik daug gražiau, tvarkingiau ir daugiau.




Praleidom ten visą pusdienį, o aš pagaliau gavau progą ramiai pagurkšnot alaus. Katras ten kainavo virš 2 eurų :( Aplamai, Lyonas pabrangiai atsiėjo. Neisivaizduoju, kaip ten studentai gyvena, gal jiems stipendijos kaip mano metų atlyginimas?.. Whatever. Mano išlaidos tą dieną sudarė ~20 eurų. McDonalde skrandį kimšau už 6,5 Eur, alaus suvartojau už 5 Eur, o vakare dar apsiprekinau prancūzišku sūrių už 2,5 eur ir žinoma, prancūzišku vynu už kažkur 5-7 eur.
Antroje dienos pusėje parsiradom link autobuso ir pajudėjom link Madrido, apie kurį, deja, nieko negalėsiu papasakot, nes spėjom tik pernakvot. Sekanti rimtesnė stotelė - Lisabona.

Rodyk draugams

Praha

Mhm. Atrodo pribrendo laikas išdėstyti monitoriuje savo kelionės į Portugaliją įspūdžius.


Pradėti turbūt reiktų nuo to, kas kaip ir kodėl. O trumpa istorija būtų tokia, kad (dabar bus kuklumo pliūpsnis) kadangi esu beveik patyręs keliautojas, pareigingas, kultūringas žmogus ir šiaip čiotkas bičas. So, pagal šiuos kriterijus buvau atrinktas jaunimo grupės vadovu LVJC organizuojamoje kelionėje į Portugaliją. Maršrutas buvo Lietuva - Lenkija - Čekija - Vokietija - Prancūzija - Ispanija - Portugalija ir atgal beveik tokia pat seka. Pareigos buvo gan paprastos: įtikinamai vaidinti gidą ir prižiūrėti gaują hormonų drąskomų paaugliukų, kad anie nenusisuktų sprando, nenusilaktų negyvai ir panašiai. Žinot koks skirtumas tarp pedagogų ir pedofilų? Pedofilai vaikus iš tikrųjų myli…


Ok, tiek priešistorės. Keliavimo įrankis buvo tikrai neprastas dviaukštis Neoplan aftobusas, o kadangi man, kaip vadovui, teko vieta antrame aukšte, pačiame priekyje, tai kelionė iš karto tapo įdomesnė :) Miegot aftobuse, aišku, nepyragai, bet ir ne taip baisu, kaip tikėjausi.


Pajudėję iš Vilniaus vakare, visą naktį važiavom per Lenkiją, o kitos dienos popietę buvome Prahoje. Apsistojome ganėtinai neprastame (kaip po to paaiškėjo geriausiame per visą kelionę) hostelyje. Kaštavo kazkas apie 18 e nuo galvos, bet buvo labai neblogai - padorūs kambariai, dušai, patalynė, pusryčiai, etc. Ir personalas teisingas, kai kažkokia beprotė čekė puolė laistytis vandeniu iš trečio aukšto (mol mes per garsiai Alias kieme žaidėm) anys supratingai mus įleido į vidų ir šiaip elgėsi labai friendly.


Šiaip, Praha nebuvo planuotas ilgas sustojimas mūsų grafike, bet kad jau anksčiau atvykome, tai nusibadziojome pasižmonėti.


O ką Praha. Praha kaip Praha. Turistų milijonas



 įdomūs architektūros ir statybų sprendimai




teisingi kabakai ir skanus alaus




Beje, jei nesate baisiai turtingi (kaip kad aš buvau) tai nesusigundykite kabakais pagrindinėse žmonių būriavimosi vietose. Įlindus kur giliau į siauras gatveles galima rasti teisingų PUB'ų su teisingu maistu ir teisingom kainom. Pvz:


Kažkoks barpalaikis pagrindinėje senamiesčio gatvėje: Alus - ~8 lt, karštas - ~20 lt, salotos - ~10 lt ir panašiai


Normalus PUB'as gretimai esančioje siauroje gatvelėje: Alus - ~5lt, karštas - ~10 lt, salotos - ~6 lt. O porcijos arkliškos. Užsisakęs guliašo ir graikiškų salotų, buvau priverstas pastarasias paleisti labdarai - tiek į mane nebetilpo.


Pasibadziojom šiek tiek po senamiestį, aplankėm Karlovo tiltą, prisipirkom čekiško alaus ir patraukėm į hostelį naikinti pirkinių ir žaisti cerberius su paaugliukais.


Kitą dieną po lengvų pusryčių patraukėme per Vokietiją link kito kelionės taško - Lyono.

Rodyk draugams